Tikėtai, ar nelabai, šiandien važiavom į Antano Kalanavičiaus (poetas) gimtinę. Netoli gyvenam (apie 15km), tai per dvi pamokas sulakstėm ;) Ką rašysiu toliau, turbūt nešiu lietuvių mokytojai kaip atsiskaitymą už kelionę, todėl rašysiu “gražiai”. Nepykit :D

Kalanavičiaus namas iš kelio pusės (žmonės ant jo ir stovi). Blogai paėmiau, bet kairė namo pusė turi baigtis apie 1cm už nuotraukos.

Kalanavičiaus namas iš kelio pusės (žmonės ant jo ir stovi). Blogai paėmiau, bet kairė namo pusė turi baigtis apie 1cm už nuotraukos. Tokio keisto išplanavimo dar nebuvau matęs. Stovi kokius 5 metrus nuo kelio, jokios tvoros, nieko, o už namo iškart prasideda nuokalnė :/ Kaip įmanoma gyvent kieme, kuris beveik visas pasviręs 20 laipsnių (čia tik juodas spėjimas) kampu? :)

Po ekskursijos į A. Kalanavičiaus namus supratau, kaip keistai kiekvienam žmogui gali susiklostyti gyvenimas. Nemažai jų siekia gero gyvenimo, tačiau per visą savo buvimo žemėje laiką to tikslo nepasiekia. Matau, kad taip atsitiko ir šiam poetui. Iš konteksto supratau, kad A. Kalanavičius gal ir nesiekė turtų, tačiau norėjo būti gerbiamas. Jis rašė labai daug, aukojo tam visą asmeninį laiką, netgi šeimos laiką. Tas, manau, ir paveikė jo gyvenimą. Turbūt žmogus, tiek laiko atiduodantis vienam dalykui, vargiai gali gyvenimą nugyventi laimingai. Manau jo padėties negerino ir uždaras būdas, silpni ryšiai su kitais rašytojais. Netgi susidariau įspūdį, kad poetas buvo šiek tiek egoistiškas, nebrangino kitų laiko ir darbo. Juk net ir kviečiamas jis dažnai atsisakydavo sudalyvauti netoliese vykstančiuose su literatūra susijusiuose renginiuose, tačiau kai laikraštyje išspausdindavo jo eilėraštį, jis iki miestelio nužingsniuoti ir pranešti apie tai nepatingėdavo.

Taip pat įspūdį paliko poeto namas. Kai prie jo sustojome, netikėjau, kad jame galėjo kažkas gyventi. Vien jau gyvenimas tokiame name ir tokioje vietoje turėtų suteikti vienatvės jausmą. Kalanavičius ten laiką leido vienas, o tai viską tik dar labiau jam apsunkino.

Kaip sužinojau, viena rašytoja yra sakiusi, kad A.Kalanavičius nebūtų parašęs tokių gerų eilių, jeigu nebūtų taip sunkiai gyvenęs, tačiau aš manau, kad vietelė literatūros istorijoje nėra verta šeimos, darbo visiškai svetimoje aplinkoje, skurdo, vienišo gyvenimo ir tokios pačios vienišos baigties.

//**************************************************

O istorija tokia, kad šitas rašytojas gyveno gerai, kol jį išlaikė mama. Tada ėjo į universitetą, ten nepatiko, nebaigė. Ir pedagoginio nebaigė. Blaškėsi civilizacijoj tol, kol žmoną susirado. Grįžo tėviškėn tada (nežinau kodėl). Anyta su žmona nesutarė, pats Antanas irgi auksas nebuvo, nes rašyt jam buvo įdomiau už bet ką. Taip supratau buity jis nelabai ką padėdavo. Žmona, aišku, ėmė jį ir paliko. Susirado kitą kažką, ir dabar lyg Kaune gyvena (laimingai).

Jei rimtai, aš manau kad pats vyrukas dėl savo prasto gyvenimo ir kaltas. Niekas šitoj žemėj nagali užsiimt tik tuo, kas patinka. Neatsirinko kas svarbu… O gal ir nesuprato. Kas ten žino. Taip kad pamoką gavau. Reikia daryt ir tai, kas reikalinga, o ne vien tik kas patinka (nes baigsis kaip Kalanavičiui).

Patiko (0)

Rodyk draugams