Tadas ėjo gatve ir tyliai nusikeikė. Seniai jau nebuvo toks susikrimtęs. Nervų nenuramino ir kątik surūkyta cigaretė. Nors ką ten nuramins… niekad neramino. Puikiai tą žinojo, bet vis dar, kaip mažas vaikas, teisinosi tuo, kai kas paklausdavo, kodėl jis rūko.

“Kodėl tu rūkai? Tau nesmirda?”, kartą paklausė jo jaunesnis brolis, užtikęs Tadą traukiant cigaretę, nukniauktą iš mamos. Jam tada buvo 10 metų. Jaunėliui, ne Tadui. Pats Tadas vyresnis, kokiais 5 metais, kaip ir pridera žmoniškam “vyresniajam broliui”.

“Nelįsk”, atsakė jis. Dar ir dabar atsimena. Po to pridėjo “Ramina”, nes pasijautė per šiurkščiai atsakęs. Cigaretė ar ne, bet šeima juk svarbiau. “Tik mamai nesakyk, gerai?” dar paklausė ir spoksojo į jaunėlį, kol sulaukė teigiamo atsakymo.

Taip… Jau 9 metai nuo to laiko praėjo. O gal net daugiau, kur ten supaisysi. Tokius dalykus gali tik iš dienoraščio tiksliai atsimint, bet argi tu jį rašei? Tik galvojai, bet galiausiai nusprendei, kad gal kaip nors ir taip atsiminsi. Apgaudinėji save taip, kaip kitus su “raminančiom” cigaretėm. Veidmainystė sau tiesiai į akis. Ne, į smegenis. Iš jų išeina ir į jas tuojpat grįžta. Absurdas…

Na va, tiek iš to noro pasiruošti ką sakyti prieš pokalbį. Jau ir Linos namo laiptai matosi. Teks improvizuoti. Juk nesustosi prie durų kaip koks kvailelis ir nerepetuosi ką sakyti. Taip tik filmuose daro. Juk visi stebi: smalsi kaimynė, tūlas praeivis, konteinerio katė, šuo… dievas.

Tadas pabeldžia į duris ir po kelių sekundžių už jų pasigirsta švelnus pėdų tipenimas. Atsidaro durys, o už jų - jauna tamsiaplaukė moteris. Graži, deja, vedusi. Na, dabar jau ne visai… Bet vistiek deja.

Tadas įžengia pro duris, ir po kelių minučių prasideda sunkiausias jo gyvenime pokalbis. Kol kas, žinoma, nes jam bus ir sunkesnių. Tiek pokalbių, tiek situacijų. Tačiau su Lina jis viską ištvers. Kartu žmonės būna stipresni.

Patiko (0)

Rodyk draugams