BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Max’imos boba gone crazy!

Žinot, karts nuo karto ir aš pažiūriu televizorių. Smagu stebėt kai kurias jame vykstančias istorijas :) Papasakosiu vieną iš jų. Apie parduotuvių tinklą “Maxima” (gal esat girdėję?). Taigi.

Gyveno kartą šeima: vyras, žmona ir dukra. Šeima atrodė moderni, tačiau joje vyravo socialistinės šeimos modelis: vyras buvo protingas (žinojo visus atsakymus į dukros klausimus, kuriuos ji skaitė iš kryžiažodžio), dukra buvo kaip dukra, na o žmona - eilinė namų šeimininkė: dirbdama buities darbus tegalėjo pasakyt kada močiutės gimtadienis. Balsas fone tuo tarpu skelbė, kad mama žino tai, kas svarbiausia, t.y. tiek, kiek jai reikia. Juokinga buvo. Mėgstu juokingas reklamas. Bet matyt kitiem komedijos nepatiko, nes mama buvo priversta baigt vidurinį išsilavinimą: dabar ir ji žinojo kelis atsakymus į kryžiažodžio klausimus.

Tačiau tuo šeimos gyvenimas nesibaigė, nes jie nusprendė įsivaikint dvynukus.  Mačiau kaip jie leido savo laisvalaikį: ejo į parduotuves, šypsojosi. Bet visos gyvenimiškos idilės greitai baigiasi. Manau nereikia nė sakyt, kad tai vėl susiję su motina -.- Netikėtai ji pradėjo keistis. Gavusi šiek tiek išsilavinimo, ji užsimanė tapt dominojančia persona: pradėjo viena filmuotis reklamose, ėmė šiept savo vyrą kada tik gaudavo galimybę. Viršūnę pasiekė tada, kai baigė universitetą. Po to ji tapo visiška dominatore: ji kaip vaiką aplošia savo vyrą šachmatouse, rodo savo viršų prieš vaikus, kai jie su tėvu žiūri mėgstamą televizijos žaidimą. Ir viską daro atlikdama buities darbus! Aš pradedu manyt, kad ji yra robotas. Pastebėkit: ji dirba, staiga pakelia galvą (vis dar dirbdama), mediniu veidu išpyškina protingą, bet vyrą žeminančią frazę, nuleidžia galvą ir dirba toliau. Man atrodo tai jau ne ta pati moteris, kurią jis vedė. O ir tos užuominos apie prekybą vaikais… Aš manau mama rezga kažkokį robo-sąmokslą.

tyčiojasi

„...ėmė šiept savo vyrą kada tik gaudavo galimybę.“

Kad ir kaip ten bebūtų, laukiu nesulaukiu šios istorijos tęsinio ^^ Aš manau galų gale paaiškės, kad ji vistik YRA robotas. O tikrąją žmoną… pagrobė vyriausybė, nes ji tikrai žinojo “tai, kas svarbiausia” ;)

Rodyk draugams

Visų mirusiųjų šventė

Įkvėptas artėjančių švenčių ir paskutinės Aleksandro istorijos sumaniau ir aš šį tą parašyt. Apie tai pagalvojau važiuodamas į kaimą šiandien. Pagrindinį veikėją pavadinkim, pavyzdžiui, Giedrium.

Liko viena diena iki Vėlinių ir Giedrius iš draugų nugirdo kad jo klasiokė rengia Helovyno vakarėlį. Jo, aišku, nekvietė, bet jis ir nebūtų ėjęs. Kompanija ne ta. O ir pavadinimas… Giedrius net sudvejojo, kaip turėtų atrodyt pakvietimas į tokią šventę. “Helovynas”? “Helouvynas”? Ar galima taip išvis rašyt? Žinoma, niekam daugiau be jo tai ir nerūpėjo, taigi supratęs tai metė šitą mintį į šalį. Bet kaip visi žinom, kai nori minties atsikratyt, ji nuolatos sugrįžta. Taip ir Giedrius nejučiom pradėjo svajot apie savo šventę, ir kaip jis ją rengtų…

Draugai pradėtų rinktis gana greitai. Dauguma jau butų linksmi, nes būtų tik ką išėję iš klasiokės “Helovyno”. Kiti tik šiaip pakampiais slampinėtų, nes jiems nebūtų taip linksma… dar. Giedrius žinotų ko reikia geram lietuviškam vakarėliui, o kadangi merginų ir alkoholio (Giedrius svečius tik su lauktuvėm kviestų) jau būtų, jam beliktų iš šaldytuvo paimt šiek tiek sulčių ir maisto. Pastarojo neatsineštų nei vienas svečias.

Vakarėlis eitų gana įprastai, ir pasiekus pirmųjų “autų” ribą į duris pasibelstų vėluojantys svečiai. Na žinot, tie, kurie ateina paskutiniai (iš kito vakarėlio) ir pirmi išeina (į kitą vakarėlį), arba kuriem pradžia neįdomi. Vienas, pats kiečiausias, būtų užsimaukšlinęs išskobtą moliūgą ant galvos.

- Nu, tai kur jūsų kostiumai? - naglai paklaustų Giedrius su būreliu žmonių už nugaros.

- O tai ką, nematai? - Atėjūnų grupelės šaižus juokas, - Gal užtenka gert, ką? - Vėl juoktųsi.

- Aš negeriu, gi žinai. O tai kas toks būsi? - Į lyderį kreiptųsi, kuris tuo tarpu nusiimtų savo “kaukę” nuo galvos, nes ji jam trukdytų ir apskritai jis su daržove ant galvos kvailai jaustųsi.

- Moliūgas aš!

- Tai kas čia geria dabar? Sakau gi kad be kostiumų atėjot. Rašiau kad Vėlines švęsim.

- Tu matei kaip žmonės Helovyną švenčia? - Nesusiprastų atėjūnai.

- Mačiau, amerikonus, per teliką, bet aš Lietuvoj gyvenu ir švenčiu VĖLINES. Sorry vyrai, bet ką darysi. Galiu tik tą numirėlį priimt kur už tavęs stovi. - Vėl į lyderį kreiptųsi Giedrius. - Ir dar tą merginą, nes į vėlę užneša (Ir šiaip graži būtų).

Čia Giedriaus svajonė ir nutrūko, nes jis net neįsivaizduoja kokia galėtų būt atėjūnų reakcija. Sunku jam, paprastam žmogui, numatyt, nes taip niekad nenutinka.

Tokia tai mano istorija :) Ir ne, moralo joje nėra. Visiškai.

PATAISYMAS: Ištaisiau porą klaidų :) Manau liko jų tiesioginės kalbos skyryboj, nes neprisimenu tų taisyklių XD Ir dabar moralą įžvelgiu, nors rašydamas jo neplanavau. Norėjau parašyt paprastą, ironiškai juokingą nutikimą, o dabar išeina kad mano veikėjas pats ganėtinai kvailas yra, ir man taip nepatinka :( O gal tebūnie? Gi negali būt visi geri ir nuostabūs.

Rodyk draugams